Myliu Lietuvą - ekskursijos po Vilnių ir visą Lietuvą

BŪKIT ĮSIMYLĖJĘ LIETUVĄ - ekskursijos visoje Lietuvoje

EKSKURSIJOS PO VILNIAUS SENAMIESTĮ

EKSKURSIJA NEKLAUSKIT MEILĖS VARDO, JAI - TŪKSTANČIAI VARDŲ

Sakoma, kad Vilniaus neįmanoma neisimylėti, kaip ir būnant Vilniuje neįmanoma ko nors neįsimylėti.
Kokia ji, ta Meilė? Ar senovės vilniečiai mylėjo kitaip?
Kokias meilės istorijas mena Vilniaus senamiestis?
Ar Vilniuje būta meilės nusikaltimų?

Apie tai ir dar daugiau - iki 2 val. trukmės ekskursijoje.

Maršrutai, kainos ir laikas derinami atskirai.

Gidė Ilona Petrovė, tel.8 685 48338 ilona.petrove@gmail.com

M. ir J. Šlapelių muziejuje karaliaus flamenko ritmai

Tientos-1


Flamenko klubas „Tientos“  kovo 28 ir 29 dienomis Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje organizuoja pavasariškai spalvingus flamenko vakarus!

Tomis dienomis bus parodytas klubo “Tientos” spektaklis “Ole, flamenco” bei eksponuojami klubo narės Elenos paveikslai.

„Pagrindinis klubo tikslas - džiaugsmas, kuris padeda rasti laiko sau ir pomėgiui šokti. Todėl nuolat rengiame flamenko vakarus. Norime, kad žmonės, atėję į  mūsų fiestas, taip pat pasidžiaugtų ir pažadintų flamenko dvasią savo širdyse. Norime perduoti tą jausmą, nuoširdumą, jėgą ir energiją visiems,”- sako „Tientos“ įkūrėjos Ilona Čibirienė ir Marina Golubeva.

Spektaklio trukmė – apie 1,5 val. Pradžia – 19 val. Bilieto kaina: 15 Lt.

Daugiau informacijos apie renginį:

M. ir J. Šlapelių muziejus

Flamenko klubas “Tientos”

Pilies g. 40, Vilnius

Tel: (8 5) 2610771

A.Jakšto 9-108, Vilnius

Tel: 8 698 32234

tientos.lt arba facebook.com/groups/189231239937/?fref=ts

Apie “Tientos” – tai flamenko mylėtojų klubas Vilniuje, kuriame vyksta flamenko šokių, ritmo, dainavimo užsiėmimai.  Mokyklos dėstytojai nuolat tobulinasi Ispanijoje ir kitose šalyse. Šis klubas kol kas vienintelis Lietuvoje kviečia flamenko meistrus iš Ispanijos, organizuoja seminarus ir kursus. Be to, “Tientos” bendrauja su panašiais klubais iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ispanijos  bei kitų šalių.

Miesto sienos gatvė

2013-08-17 16.50.40


Tai - bene keisčiausia Vilniaus gatvė. Iš pirmo žvilgsnio net nepasakysi. Paprastas kiemelis, ir tiek. Eidami Trakų gatve, manau, tikrai daugelis net neįtaria čia gatvę besislepiančią...

2013-08-17 16.50.20

Kelių metrų akligatvis tarp dviejų namo sienų, užrakintas dailiais varteliais. Sako, iš Klaipėdos gatvės įėjimo taip pat nebus.


2013-08-17 16.50.34


Šioje  gatvėje yra XVI a. gynybinės sienos likučių.


Istorija paprasta: bendrovė sumanė statyti prestižinius butus Senamiestyje. Bet paaiškėjo, kad jos sklypas ribojasi su senąja Vilniaus gynybine siena. Pažadėjo Vilniaus savivaldybei šią vietą padaryti turistų traukos vieta (dabar sako kiek kitaip), ta apsidžiaugė ir mainais suteikė gatvės pavadinimą.


Išsamiau apie ginčą - čia.

Kaziamugė


e.foto.lt nuotrauka

Kas nuo seno buvo Kaziuko mugė? Po atlaidų vykstantis didžiulis kermošius su įvairiausiais pasilinksminimais. Kaip apibrėžia "Wikipedia", Kaziuko mugė – kasmetinė Lietuvoje rengiama folkloro mugė, kurioje žmonės pardavinėja savo pagamintus liaudiškus dirbinius. Mugė dažniausiai rengiama artimiausią sekmadienį iki Šv. Kazimiero dienos, kovo 4 d.

Šiemet kaziuko organizatoriai žaidė kiekybę, tad visai neliko kokybės. Pirmiausia į akis krito į renginių programą įtraukti visokie piešinių konkursai, diskusijos Seime ir pan. Ar tikrai mugei to reikia? Ar kad organizatoriai galėtų pasakyti: šiemet mugė gerokai išsiplėtė ir apėmė gausybę renginių bla bla bla...Gal vertėjo pasirūpinti pačia mugės dvasia?

Kitas dalykas - ar būtina prekystalius nukrauti per pusę miesto? Mugė, atrodytų, didžiulė, prekybininkų - begalė. O pirkti amatininkų dirbinius mažai kas yra. Pirmas įspūdis - maisto šventė: kone kas antra palapinė siūlė karštus patiekalus, rūkytą žuvį ir mėsą, duoną ir įvairiausius kepinius. Tikrieji amatininkai paskendo ir išnyko.

Liūdniausias vaizdas - prie Seimo. Mažasis Gariūnų filialas, tik gerokai brangesnis. Didžiuliai gėlėti "odijalai", įvairiaspalviai šalikai, sintetinės palaidinės, kailinės dirbtinės odos kepurės...Iki pat V.Kudirkos aikštės - nė vieno muzikanto, dainininko ar mugės persirengėlio. Net kavinukės šiemet nepasivargino paleisti jokios magės.

Pats baisiausias netikėtumas - Darbo partijos stendas. Dalijamos kažkokios anketos, balionai ir arbata. Jau tada geriau kiniška produkcija Kaziuko mugėje nei tokia nesąmonė. Tiesiog trūksta žodžių.

Apie Lukiškių aikštę -  daugiau šurmulio:
palapines išsistatę triukšmingi lenkai (beje, kalbantys tik lenkiškai, tačiau linksmai prekiaujantys vietoje kepamu ožkos sūriu su įvairiausiais pagardais, vos ne pusmetrio skersmens sintetinės raudonos spalvos širdimis-ledinukais, odiniais rožių paveikslais, labai primenantys mūsų gintarinių šedevrų romantiką); linksmai rankų darbo "Karvutes", įvairius saldumynus ir rūkytą žuvį siūlantys braliukai latviai.

V.Kudirkos aikštėje Palangos-Lietuvos kultūros sostinės 2013-palapinėje
jaunas ir senas traukia karaokę. Daug juoko aplinkiniams, nes pro šalį šauna beveik visi. Repertuaras - ne itin, bet vis geriau, nei tyla. Prie NDT koncertuoja suvalkiečių kolektyvai. Viskas būtų gerai, jei ne "rodoma" programa: tiesiog pakaktų dainų ir muzikos. Parodykit, kaip žaisti žaidimą ar šokti šokį. O dabar skaitomos liaudiškos humoreskos, bandoma dainas ir šokius įvilkti į kažkokį vieningą pasakojimą XIX a.stiliumi.

Apie Katedros aikštę - daugiau "ne programinių" muzikantų: tiesiog linksmas gyvas bendravimas su publika, trankios polkutės,-ir nuotaika visai jau kita. Čia ir šv.Onos bažnyčios bei Rotušės link jau daugiau verbų - Kaziamugės simbolio -, įdomesnių darbų, veiksmo. Beje, apie kitus simbolius: riestainių visoje mugėje netrūko, įvairių meduolių taip pat kalnai gulėjo.

Nepaisant kai kurių nesklandumų, ir aš ten buvau, alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo-burnoj neturėjau....Sušalau ir sušlapau, bet grįžau su gera nuotaika...

"Lietuva nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti"

Prancūzų institutas Lietuvoje ir leidykla „Homoliber“ pakvietė į poezijos vakarą su Oskaro Milašiaus knyga „Sutemų dainos“. Tokį anšlagą seniai bemačiau! Tiesa, nors pati didžiausia PIL salė - ne tokia didelė, vis dėlto žmonės rikiavosi ir koridoriuje, ir ant laiptų. Eilė tarsi deficito laikais universalinėj. Atneštos papildomos kėdės, kai kurie sutūpė ant žemės. Tačiau organizatoriai – o tai pakankamai retai pastaruoju metu būna – nesislėpė, neapsimetė nematantys situacijos ir nesutriko. Jie lanksčiai rado išeitį: organizuos antrą susitikimą ir tiems, kurie netilpo ir kurie nenori grūsty ar koridoriuje klausytis O.Milašiaus poezijos, praneš apie laiką. Labai malonus rūpestis
png_oscar-site200px-Oskaras_Milašius

Vakaras prasidėjo nuo Henriko Šablevičiaus dokumentinio filmo „Žingsniai alėjos gale. O.V.L Milašius“ ištraukų žiūrėjimo.
Aktorius Giedrius Arbačiauskas puikiai skaitė eiles, žinoma, Oskaro Milašiaus ir, žinoma, iš "Sutemų dainų".
Geriausiu laikomo Vaclovo Šiugždinio (1911–1988) anūkė Agnė Arbačiauskienė grojo J.S.Bachą (senelis sakydavo, kad O.Milašiaus poezija jam kaip muzika. Jai J.S.Bachas – kaip poezija).
Labai „milašiškai“ kalbėjo Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, LR Seimo narys, rašytojas Algirdas Patackas.
VU Prancūzų filologijos katedros vedėja doc. dr. Genovaitė Dručkutė prisiminė beveik nelegalią parodą, kurią Vilniaus universitete organizavo vienas prancūzas.
Vertėjas, redaktorius Petras Kimbrys pasidalino maloniais prisiminimais apie Vaclovą Šiugždinį.
Vakarą labai jaukiai vedė leidyklos „Homoliber“ direktorius Vilius Gužauskis

Inteligencija sklandė ore. Tai buvo tarsi gaivus gūsis šitame, ačiū Dievui, jau nurimusiame naujametiniame chaose. Naujai prasidėję metai žada daug gero!

Kosha


Vakar  "Prospekto galerijoje" (Gedimino pr. 43) atidaryta fotografės Vilmos Samulionytės paroda „Kosha“ (veiks iki rugsėjo 22 d.).

Saudo Arabijoje kosha (arab. fonas) - scena ir nuotakos sostas. Jame nuotaka sėdi vestuvių dieną, o aplinkui – visos abiejų giminių moterys. Iš šio sosto ją pasiima jaunikis su palyda. Įdomu, kad moterys ir vyrai vestuves švenčia atskirai. Jaunikis su palyda neretai pasitenkina kavos gėrimu ir cigarų rūkymu.

 Kosha – matomiausia ir labiausiai dekoruota vestuvių vieta. Kai kuriose fotografijose išties atrodo kaip pasakų princesių sostai – saldžių, ryškių spalvų, gausiai dekoruoti didžiulėmis gėlių puokštėmis.

Įdomus momentas – viskas, atrodytų, dvelkia prabanga. Iš pirmo žvilgsnio - tarsi tobula. Tačiau, pvz., apšvietimo laidai, kaip ištempti, taip ir palikti, visiškai nesistengiant jų užmaskuoti. Kadaruoja sau, ir tiek. Tarsi užuomina į tai, kad šeima - tai nėra vien tik šventė. 

Kita parodos dalis -  nuotraukos iš Lietuvos civilinės metrikacijos skyrių. Iš karto į akis krinta, jog jų interjero idėja vis dėlto „pasiskolinta“ iš bažnyčios: stalai, prie kurių sutuokiami žmonės, ir didžiuliai vitražai languose labai primena altorių. Kaip vakar juokavome, pirmasis šeimos altorius.

Vestuvėse paprastai dalyvauja daug žmonių, ypač Arabijoje. Tačiau šiose nuotraukose jų nepamatysite nė vieno. Tai labai patiko. Ir tai tik labiau padėjo atskleisti visiškai skirtingų kultūrų tradicijas, normas, vertybes ir išryškino situacijos dirbtinumą. Tiesą sakant, šeimos altorių pradėti statyti nesinorėtų nei prabangiame princesės soste, nei sustingusiame laike ir šaltame „zagse“.

Bet paroda smagi – įmeskit akį. Ypač ryškios spalvos tinka apniukusiam orui kompensuoti. 

Operos pastišas Valdovų rūmuose

Rugsėjo 4-ąją, tik prieš 376 metus, Vilniuje Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos iniciatyva buvo parodyta pirmoji opera "Elenos pagrobimas". Netgi dešimt metų anksčiau nei Londone ar Paryžiuje!

XVI a. pabaigoje Italijoje gimęs naujasis muzikos žanras - dramma per musica - labai sužavėjo mūsų valdovą, muzikos meno mylėtoją, tad jis plačiai atvėrė valstybės iždą ir į kapelą sukvietė garsiausius atlikėjus. Vienas garsiausių - libretų autorius Virgilio Puccitelli. Beje, pasakojama, kad libretai Vilniuje buvę tarsi atskiri literatūros kūriniai - jie buvo spausdinami, skaitomi, vertinami, ypač tų, kurie negalėjo lankytis kunigaikščio operoje.

Taigi šiandien Valdovų rūmų Didžiojoje Renesanso menėje buvo minimas 376 -asis operos gimtadienis Vilniuje. Kūrybinė grupė kartu senosios muzikos ansambliu "Arcadia Consort", baritonu Jonu Sakalausku, sopranu Diana Tiškovaite, sopraninu Viktoru Gerasimovu ir kontratenoru Algirdu Bagdonavičiumi parengė teatralizuotą baroko muzikos koncertą "Operos pastišas Valdovų rūmuose". Smagus koncertas. Su humoro doze, puikia A.Vivaldi, H.Purcell, G.F.Handell, C.Monteverdi, F.Caccini muzika ir nuostabiais tekstais. (Labai puiku, kad visi gavome programėles su tekstais italų ir lietuvių kalbomis.) 

Renginys nemokamas, tik reikėjo iš anksto užsiregistruoti. Šita dalis organizuota be priekaištų, nors žmonių buvo sausakimša salė, net ir stovėjo. Tik kėdės išdėliotos nemokšiškai - visi vienas kitam užstojome. Tačiau bendros geros nuotaikos tai vis dėlto negadino.

Kiek nemaloniai nuteikė pabaigoje aptarnaujantis personalas, tiksliau vienas vyrukas, kai mus, belaukiančius, kol prasibraus minia, ragino: "Kylam, kylam, kylam...". Pakilom, bet kodėl reikėjo koridoriuose dar stumdytis, kai galėjom ramiai sėdėdami palaukti? Bet ir tai nesugadino vakaro. 

Užtat lietuviškieji operos mylėtojai pasirodė visu gražumu (tiesą pasakius, tas pats visuose renginiuose) - kiek paplojo, pradėjo stotis: mes pamanėme, kad bisui. Ogi ne! Beplodama bisui masė traukė durų link...

Ir dar keistoka buvo renginio, kai žmonės, išeidami lauk, aptarinėjo ne koncertą, ne artistus, bet tai, ar reikalingi vis dėlto šie rūmai, ar ne..sakiau, kad gerai, dabar tokio lygio renginiai....duokit kas papildomą programėlę, va, parodysiu draugei, žinos, kaip būti prieš Valdovų rūmus...

Beje, organizatoriai sakė, jog tokį renginį darys kasmetinį. Gal net pavyks padaryti tarptautinį. Jei bus kitais metais -būtinai nueikit. 
   

Gruziniški tostai

Taigi dalyvavome keliuose pobūviuose: gimtadienių proga, mūsų sutiktuvėse ir išleistuvėse. Susirinko draugai ir giminės. Sutartą valandą, punktualiai.

Stalas nuklotas gausiai. Iš pradžių valgomi šaltieji patiekalai (daržovės, sūriai, basturma; mes, žinoma, buvome atvežę lietuviškų mėsyčių...), po to atnešamas karštas patiekalas. Pabaigoje valgomi vaisiai, pyragėliai ar ledai. Viską vainikuoja arbūzas. Man atrodo, pyragėliai ir ledai- naujesnis išradimas.

Vakarus vedė tamada. Paprastai vynas geriamas tik po tosto. O tostų daug. Nors per visus vakarėlius buvo tas pats tamada ir tostų temos – panašios, bet vis dėlto tostai buvo skirtingi.

Žinoma, visada pagerbiami šeimininkai. Visada prisimenami mirusieji. O toliau – pagal situaciją. Bet svarbiausia – nė vienas prie stalo nelieka nepaminėtas ir  nepagerbtas. Kai tamada baigia tostą, svečiai gali papildyti. Nemandagu pertraukti tamadą ar pradėti tostą be jo. Beje, už šeimininkus ir mirusius visada geriama iki dugno, o paskui – pagal kiekvieno norus.

Beje, tamada irgi ne kiekvienas gali būti. Mūsų buvo dar jaunas, palyginti, - tik penkerius ar šešerius metus viešai sakantis tostus.

Man patiko, kad kelis kartus priminė, jog reikia vaišintis, tačiau ne įkyriai. Nes...svečiai“nesilaužo“, nes visi žino: kas ant stalo, tas padėta visiems. 

Dievas maistą sukūrė Gruzijoje

Maitinomės armėniškų tradicijų, sumišusių su gruziniškais, motyvais. Neįmanoma nevalgyti daug. Nes viskas begėdiškai skanu. Lengvas, greitai virškinamas maistas. Tad pavadinime ir parašiau, kad Dievas maistą sukūrė Gruzijoje.

Taigi pats nuostabiausias dalykas – daržovės. Pomidorai ir agurkai, išsimaudę iki negalėjimo saulėje, tirpsta burnoje. Ypač pirmieji. Baklažanai – oooo. Ir žalumynai, kurių jie deda visur be proto daug, bet tai pateikalų anaiptol negadina.

Paragavusi tenykščių persikų supratau, kad gyvenime aš nieko nemačiau. Tiesiog negali atkąsti, nes visas apsipili sultimis. O kvapas koks! Todėl pjaustėme riekelėmis ir valgėme. Arbūzas- o, arbūzas... O dar nektarinai, vynuogės...Žodžiu, nesu saldumynų mėgėja, bet labai gardu. Ir, palyginti su mūsų atlyginimais, bedieviškai mažos kainos. Pvz., kg persikų – apie 60 mūsiškų centų.

[Man po kiekvienų kelionių būna kai kurių produktų ignoravimo momentas. Pvz., Turkijoje paragavusi apelsinų – prinokusių, sultingų, be chemijos – beveik nevalgau jų jau ketveri metai. Jau penkeri metai ne itin valgau pas mus pirktas alyvuoges, kai Graikijoje prisikimšau didelių, sultingų, nekonservuotų ir nesusiraukšlijusių. Keleri metai nebeperku šaldytų jūros gėrybių – jos nė iš tolo neprimena tų, kuriomis mėgavausi Kinijoje. Po Gruzijos net graudu darosi, pasižiūrėjus į persikus, nektarinus arbrikosus mūsų parduotuvėse. Nekyla ranka į pirkinių krepšelį įsimesti parduotuvinių pomidorų.]

Patiekalas nr.1 mūsų kompanijoje-adžapsandalis. Tai – baklažanų, pipirų, žalumynų, pomidorų, bulvių troškinys. Prašėme kelis kartus, kad mums pagamintų.

319469_455662067788210_94587973_n

Labai skanu keptos baklažanų juostelės – kadangi jie kiek kitokie nei pas mus, visai nepritraukia riebalų, o ir kepa beveik be riebalų.

599463_452472818107135_144003448_n Vasarinė dolma – faršu su ryžiais ir žalumynais įdaryti baklažanai, pipirai, pomidorai (šitie – ypač) ir kopūsto lapai. Taip pat begaliniai skanu.

Valgėm chinkalį – didelius koldūnus, kuriuos reikia užgerti dideliu kiekiu alaus. Beje, jie valgomi rankomis, o galiukas, už kurio laikoma, paliekamas. Na, užtektų ir po tris vienetus, tačiau kiekvienam buvo paskaičiuota po penkis, tad...

Porą kartų valgėm lobio – troškintų pupelių patiekalą. Pirmą kartą virė su ankštimis, antrą- be. Skanus, sotus, maistingas.

Be abejo – gruziniška duona, tikusi prie visko, o ypač pusryčiams su sūriu. Pastarųjų jie gamina daug rūšių, sūroki, aštroki, gana specifinio kvapo. Dar – chačapuriai (paplotėlis su sūriu). Paragavusi jų supratau, kad pas mus jie – tikra pornografija. Basturma – tirpstanti burnoje. Ir gerokai aštresnė, nei pas mus. Ir desertui - čiurčela: graikiški riešutai vynuogių sultyse (atrodo kaip mūsų vytinta dešra:)

Alus –lengvas ir labai tinkamas esant karščiams. Beje, norint sužinoti stiprumą, reikia ant etiketės rašomus procentus dalinti iš trijų. Kai mes nusipirkom alaus, išsigandom, kad nuvirsim: parašyta 12%. Pasirodo, viskas paprasčiau.

Vynas – tikrai dievų gėrimas. Baltąjį skiedėm su vandeniu – puikus būdas numalšinti troškulį. O raudonas –visai nesunkus. Ir įdomiausia-neapgirsti.

Visi darbai Gruzijoje pradedami tik po pusryčių. O jie pradedami tik visiems susėdus prie stalo. Vieną rytą kapsčiausi vonioje per ilgai, tai gavau pastabą, jog vėluoju...Taip pat ir pietūs, ir vakarienė valgomi, kai susirenka visi.

Dalyvavome keliuose pobūviuose. Bet apie tai – kitame pasakojime.

Kaip išeiti iš Botanikos sodo?

Keltuvu keliantis į Solokakį, atsiskleidžia nuostabi Tbilisio panorama. Tik gaila, kad keltuvas labai greit užkelia. Vos spėjame nusifotografuoti. Keltuvo kaina: 1 laris (1,70 Lt), jei lipi žemyn pats. 2 lariai, jei grįžti keltuvu. Galima duoti metro kortelę, nuo kurios nuskaičiuos. Nebūtina grynais. 

Tikrai verta pakilti. Ne todėl, kad ten visi eina. Ne todėl, kad „būtina“ aplankyti Motiną Gruziją. Tiesiog labai graži panorama. Matyti visas Tbilisis. Iš vienos pusės – kadaise buvęs garsus, dabar apleistas ir remontuojamas botanikos sodas su visais priklausomais šiukšlynais. Iš kitos - Narikala („Neįveikiama tvirtovė“), matoma iš bet kurios Tbilisio senamiesčio vietos. Turkiškų pirčių kompleksas Abanotubani. Senamiesčio Avlabari rajonėlis. Spinduliuojantis prezidentūros pastatas. Ar iš toli šviečianti milijardieriaus Ivanišvilio (didžiausias dabartinio prezidento M.Saakašvilio  konkurentas artėjančiuose rinkimuose) lėšomis pastatyta gruzinų cerkvė ant armėnų kapinių. (Vienas taksistas sakė: pažiūrėkite, iš vienos pusės Saakašvilio, iš kitos – Ivanišvilio tvirtovė. Būtent ne dvorec, zamok, bet krepost‘). 

Pakilusios nusisamdėme jauną gruziną-gidą (beje, tikrą gruziną – žydrų akių, šviesokų plaukų, šviesios odos). Sumokėjome nedaug, tačiau mums papasakojo visai įdomių dalykų. Ir dar nuglostė rankas (kviesdamas žiūrėti į tam tikrą objektą, tiek vienai, tiek kitai suimdavo tai už riešo, tai paliesdavo petį...Bet – neįkyriai ir nepiktybiškai, tad leidom jam tą malonumą). O atsisveikindamas pakštelėjo į žandus. Šota jo vardas. Bet ne Rustavelis. 

kriokNusprendėme nusileisti prie Botanikos sodo krioklio. Įėjimas – taip pat 1 laris. Suradome tą krioklį, pailsėjome, pamirkėme kojas ir nusprendėme sekti tekančio upelio vaga. Visai smagu – karšta, kojos vėsiame vandenyje. Priėjome šiukšlyną, o upelis susiaurėjo iki kelių centimetrų. Iš paskos sekę vaikinai-taip pat turistai-brovėsi per šakas, o mes nusprendėme nueiti gražesniu keliu, be šiukšlių, t.y. pakilti į viršų. 

Iš apačios mums atrodė nestatus kalnelis. Pradėjome lipti – o dievai – kalnas statyn. Ir šakų mažiau, nėra už ko užsikabinti. Bet čia dar ne blogiausia. Kažkaip aš pirma užliuoksiu į viršų. Lieka porą metrų. Mane prie žemės prispaudžia šlapimo ir panašių reikalų tvaikas. Dedu koją, o ji iki pusės blauzdos sulenda į smėlingą žemę. Vaizduotė audrinasi, bet kiek atsikvepiu – pamatau viešąjį tualetą. Vadinasi, reikalai ne tokie prasti, gal visai ne po... murkdausi. Iš to šlykštumo kaip kalnų ožkelė strykt, strykt – ir jau viršuje. 

Mano kompanionė jau rėkia: padėėėėėk. Bandau tiesti ranką, bet smarvė begalinė užima kvapą, koja vėl lenda į tą smėlį...Šiaip ne taip išsimurkdome viršun. Iškart suvalome servetėlių pakį. Juokiamės kvailu juoku iš savo kvailumo. Ai, bus, ką prisiminti...

Patarimas. Turėkite kuprinėje drėgnų servetėlių. Pravers ne tik tokiais ekstremaliais atvejais. Jų reiks nuolat: karštis kūną padengia prakaito lašeliais, o dulkių trupinukai mielai gula ant jų...Taigi lipnumas beveik nepaleidžia nuolat.